Sunkiausias dalykas pasaulyje – negyvas žmogus. (E. Hemingvėjus)

Prologas

1940 metų spalio 28 diena.

Ponuištandartenfiureriui Majeriui

Pone štandartenfiureri,

Su didžiausia pagarba norėčiau išreikšti siaubą dėl to, kas atsitiko. Negaliu apsakyti, kaip mes buvome nustebinti tokio dalyko. Baisiausia yra tai, kad tas žmogus vis dar nerastas. Visai gali būti, kad jis nėra iš mūsų būrio. Labai džiaugčiausi dėl to, nes (vieta ištrinta) mus gąsdina.

Pažįstate mane, pone, ir tikiuosi suprantate, kad nesu baikštus ar prietaringas žmogus. Visada buvau didelis skeptikas. Maniau, kad visada reikia išlikti blaivaus proto, bet dabar...

Vakar naktį pats turėjau nukabinti šiucės Bernato kūną nuo vėliavos stiebo. Jo galva vis dar nerasta. Negaliu pasakyti, kad labai mėgau šį vaikiną, bet jis tikrai nebuvo nusipelnęs mirti. Siunčiu jums ir aukų sąrašą bei jų mirties aplinkybes.

Nesu senas, bet visiškai pražilau iš siaubo. Bijau miegoti, nes galiu iš ryto nebeatsibusti. Bijau valgyti, nes nežinau, ko gali būti maiste. Galiausiai, bijau pažvelgti kareiviui į akis, nes nežinau ar rytoj jis dar bus gyvas. Aš turėsiu pranešti jų žmonoms ir motinoms... Aš esu kaltas, nes neapsaugojau jų. Aš žiūriu į kareivius ir matau vaikus. Kokie mes žmonės, kad verčiame vaikus kariauti?

Budelis vaikšto tarp mūsų... Aš tai jaučiu. Taip, budelis, nes jis mus teisi už visus mūsų nusikaltimus. Nekalbu apie mus, kaip apie kareivius, ar žmones. Mes – tai karas. Mes – tai badaujantys vaikai, pūvantis kraujas, mirštantys žmonės. Budelis nuteis mus už viską. Nebeliks nė vieno gyvo...

Pone štandartenfiureri, ar susimąstėte ( toliau nubraukta)